pamatingas

pamatìngas, -a adj. (1) 1. L654, BŽ325, NdŽ turintis pamatą, pagrįstas, pamatuotas: Jie su pamatingu mokslu jungė teisybę Gmž.

pamatìngai adv.: „Žolynas“ raštakalbėje visai nepamatingai įgijo „kvietko, gėlės“ prasmę rš.

2. esmingas.

pamatìngai adv.: Norint pamatingai perkratyti kun. Miežinio mokslą, reikėtų parašyti visas referatas J.Jabl. Ir ką žinojo [Šūmakeris], tai žinojo tvirtai ir pamatingai Vaižg. Kas pamatingai pažins piktumus, degtinės daromus, tas, be abejonės, liausis degtinę begėręs rš.